Jos tikras vardas ir pavardė buvo Maksimijani Portas (Maximiani Portas). Gimė ji 1905 metų rugsėjo 30 dieną Prancūzijoje, Liono mieste. Tėvas buvo graikas, o motina anglė. Jos gimimo aplinkybės tikrai nebuvo palankios ir žadančios gerą ateitį. Gimė ji dviem su puse mėnesiais per anksti ir svėrė tik vos 900 gramų. Daktaras iškart tėvams pasakė, jog yra tik labai maža tikimybė, kad kūdikis išgyvens. Tad skubiai pakrikštinę naujagimę Maksimijani Džiulijos vardu tėvai ir telaukė kada ji numirs. Tačiau Gyvybės Jėga mergaitėje buvo, matyt, visgi labai stipri. Jai likimo buvo paruošta didi ateitis, ilgas ir labai prasmingas gyvenimas.

Maksimijani ne tik kad išgyveno, bet paskui netgi labai greitai tapo aišku, jog ji yra gamtos apdovanota nepaprastu intelektu, kuris pasireiškė jai dar visai mažai būnant. Jau ankstyvoje vaikystėje iš tėvų ji puikiai išmoko prancūzų ir anglų kalbas, o paskui labai sparčiai pati savarankiškai išmoko dar taip pat šiuolaikinę ir senovinę graikų kalbas. Laikui bėgant ji galėjo laisvai kalbėt islandų, italų, hindi, bengalų kalbomis, o taipogi neblogai suprato urdu ir įvairias kitas Indijos tautų kalbas.

Ji mokėsi Prancūzijoje ir Graikijoje. Liono universitete studijavo filosofiją ir matematiką ir 1928 metais gavo mokslų magistro laipsnius, o paskui 1935 metais taip pat gavo ir mokslų daktaro laipsnį. Jos dvi pirmosios knygos iš tikrųjų buvo jos daktarinės disertacijos: „Kritinė esė apie Theophilius Kaïris“ (Essai-critique sur Théophile Kaïris) ir „Matematinis paprastumas“ (La simplicité mathématique). Maksimijani taip pat turėjo didžiulį bendrą išsilavinimą, buvo labai apsiskaičiusi ir įgijusi plačias religijotyros ir istorijos, ypač senovės istorijos žinias. Ji turėjo tiesiog nepaprastą atmintį, ypatingai datoms ir vardams. Vėliau savo gyvenime ji buvo puiki, talentinga ir tiesiog žavinti, ar kartais net tarsi lyg hipnotizuojanti mokytoja, galėjusi skaityt ilgiausias paskaitas įvairiomis temomis, visiškai nesinaudodama užrašais.

Anksti pas Maksimijani išsivystė taip pat ir labai stiprios politinės simpatijos bei antipatijos. Pavyzdžiui, kai jai buvo dar tik 11 metų, Pirmojo pasaulinio karo metu, jinai kreida ant Liono geležinkelio stoties sienos parašė prieš Antantę nukreiptą šūkį: „A bas des Alliés! Vive l’Allemagne!“ („Šalin sąjungininkus! Tegyvuoja Vokietija!“). Toks buvo jos protestas prieš sajungininkų neteisėtą invaziją į neutraliąją Graikiją.

Nuo pat ankstyvos jaunystės ar net vaikystės Maksimijani visada labai traukė ir žavėjo būtent Vokietija ir vokiškosios filosofinės bei intelektualinės tradicijos. Pasibaisėjusi tuo, kaip negailestingai Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo buvo išduota ir pažeminta taip vadinamoje Versalio taikos konferencijoje, ji pasiryžo sužinot kaip galint daugiau apie tai, kas iš tikrųjų buvo, kaip jinai tiesiog instinktyviai jautė, kažkokia gilesnė tikrovė. Tai yra jėgos, iš tikrųjų apsprendžiančios iš pažiūros lyg ir chaotišką pasaulio įvykių eigą. Taigi, būdama, kaip kad ji save vadino, „visų tautų nacionaliste“ ir indoeuropietiškos pagonybės gaivintoja, Maksimijani Portas priėmė nacionalsocialismą, kaip savo gyvenimo pagrindinę filosofiją.

Kadangi ji buvo anglų, graikų ir dalinai italų kilmės, tai savo pačios tautybę apibudindavo kaip „indoeuropietišką“. Kai Maksimijani pagaliau tapo pilnamete, ji pasirinko Graikijos pilietybę ir paskui net gyveno kelis metus Graikijoje. Ji buvo tiesiog sužavėta ir pakerėta senovės graikų kultūros ir to pasekoje galutinai išsižadėjo krikščionybės. Studijuojant Atėnuose, jos politinis nacionalizmas, kartu su jos susižavėjimu graikų-romėnų antikine senove bei nepasitikėjimu krikščionybe, palaipsniui išsivystė į platesnį pagoniškąjį rasinį sąmoningumą.

Kelionė į Palestiną 1929 metais galutinai įtikino Maksimijani, jog judeo-krikščionybė (kurios išoriniai pasireiškimai taip vadinamoje „šventojoje žemėje“ sukėlė jai pasibjaurėjimą) Europoje ir apskritai Vakaruose yra tik svetimkūnis, iškreipęs naturalią dvasinę evoliuciją ir primetęs bevaisį monoteizmą bei vergišką filosemitizmą. Taip pat būdama Palestinoje ji galutinai suprato, kokia didele problema žmonijai yra žydai. Būtent Palestinoje, kaip jinai vėliau pati sakė, ji pirmą kartą ir suvokė, jog yra būtent nacionalsocialistė. Galų gale ji nusprendė visą likusį gyvenimą gerbti pagoniškuosius dievus ir kovoti prieš judeo-krikščionybės įtaką Vakaruose.

Jinai visada labai žavėjosi arijais, gerbė kaip jaunatviškiausią, stipriausią ir gražiausią rasę, aukščiausią gamtos išraišką istoriniame pasaulyje. Tačiau kas visų pirmiausia pažadino pirmus tikruosius Maksimijani jausmus arijų rasei, tai buvo svastikos simboliai, kuriuos ji pamatė vienuose Atėnų rūmuose, pastatytuose XIX amžiuje vokiečių archeologo Heinricho Šlymano. Nuo to laiko Maksimijani ir nusprendė paskirt savo gyvenimą arijų kultūros atgimimui.

Bet pirmiausia reikėjo išsiaiškint, kaip kad ji sakė, „kas iš tikrųjų buvo tie senovės arijai ir kur juos būtų galima surast šiuolaikiniame pasaulyje“? Jinai, kaip ir italų filosofas Julius Evola, atsekė arijų kosmologiją iki Arktikos, Hiporborėjos, Tulės, ir viso to perėmimą paveldėjimo keliu iki šiuolaikinio nacionalsocializmo. Maksimijani sėmėsi žinių apie arijų kilmę visų pirmiausia iš indų mokslininko Bal Gangadar Tilako veikalų „Orionas arba Vedų senovės tyrinėjimai“ ir „Vedų namai Arktikoje“ (The Arctic Home in the Vedas). Jos noras surasti ir atskleisti prarastąją arijų išmintį galiausiai ją pačią nuvedė Indijon.

Maksimijani Portas išvyko į Indiją 1935 metais ieškoti arijų civilizacijos šaknų. Ji paliko Europą, tikėdamasi surasti tebegyvuojančią arijų kulturą ir iš tiesų surado Indijoje, kuri ją iškart tiesiog sužavėjo. Jos nuomone Indija buvo vienintelė šalis, kuri tebegarbino arijų dievus, ir todėl nuo to laiko Maksimijani, jos pačios žodžiais tariant, jau „laikė Indiją savo namais“.

1935 metais, studijuodama Rabindranato Tagorės ašrame Bengalijoje, kur ji greitai išmoko hindi ir bengalų kalbas, Maksimijani, draugams bendramoksliams pasiūlius, nusprendė išsirinkt sau kokį nors indišką vardą. Ji išsirinko Savitri Devi ir tai buvo duokle moteriškąjai saulės deivei. „Savitri“ yra vienas iš saulės sanskritiškų vardų, o „Devi“ reiškia deivę. Tai tiesiog idealiai jai tinkantis vardas, nes pati ji ir buvo kaip tik pasekėja to, ką ji laikė pirmaprade arijų religija, būtent Gyvenimo ir Saulės garbintoja.

Keliaudama į Indiją, jos pačios žodžiais tariant, „tuos pačius ryčiausius ir piečiausius arijų rasės namus“, ir beieškodama ten arijų paveldo, Savitri Devi atkartojo daugelio Europos mokslininkų intelektualinę kelionę, kurie jau nuo XVIII amžiaus vidurio buvo pradėję ieškot žmonijos civilizacijos pradžios būtent Indijoje.

Pačiai Savitri induizmas buvo arijų vedinio palikimo išsaugotojas, išlaikęs jį per ilgus amžius. Induizmas, jos supratimu, tai tiesiog pati arijiškos Indijos paveldo esmė. Taip pat, jos nuomone, induizmas tai vienintelis išlikęs pavyzdys ir tikrosios indoeuropietiškos pagonybės, kuri kadaise buvo bendra visoms arijų tautoms. Savitri Devi rašė:

„Jeigu indoeuropietiškosios rasės žmonės laiko, kad krikščionybės užkariavimas privedė pagonišką Europą prie nuosmukio ir sunykimo, tada visa induistinė Indija gali būti palyginta su paskutine tvirtove visų tų senovinių idealų, labai senų ir gražių religinių ir metafizinių sąvokų, kurios Europoje jau išnyko. Induizmas tad yra paskutinė vešinti ir vaisinga, derlinga šaka ant didžiulio medžio, kuris du tūkstančius metų buvo kapojamas ir visaip žalojamas“.

Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko ji keliavo į Indiją. Būtent, kad per induizmą patirti paskutines indoeuropietiškos pagonybės tradicijų gyvas liekanas. Turint omeny vediškus induizmo pradus, visai nekeista, kad Savitri iš karto pajuto Indijos religijai tiesiog instinktyvų artimumą, trauką, bendrumą. Jai labai patiko organiškas religinių papročių ir įsitikinimų augimas visame Indijos subkontinente per visus 4000 metų, nuo pat jų šaknų arijų Vedose. Induizmas jai atrodė kaip didi, galinga ir visiškai nereformuota pagonybė, ištikima savo senovinėms šaknims ir nepaliesta jokio iš šalies primesto prievartinio monoteizmo, ypač judeo-krikščioniškojo maro.

Tada Savitri ėmėsi studijuoti klasikinius indiškus Vedų ir Upanišadų tekstus, ir tai tęsėsi visą gyvenimą. Studijuodama šiuos šaltiniuos, ji juto, jog surado būtent tikrąsias arijų rasės kadaise buvusios ir kada nors vėl būsiančios didybės ištakas.

Ieškodama prarastojo arijų pasaulio, kuriuo ji kadaise taip ilgesingai gerėjosi mirusioje klasikinės Graikijos kultūroje, Savitri pagaliau atrado tyrinėjimo objektą ir tebegyvuojančioje kultūroje. Tas auksinis arijų rasės amžius jai dabar egzistavo ir buvo matomas egzotiškoje Indijoje ir ji su džiaugsmu galėjo sušukti:

„Mes mėgstam šį žodį „pagonybė“, taikomą įvardijant indiškus kultus. Tai ypač saldu išgirsti sunykusių Europos arijų palikuonims, įpratusiems minėti vien „pagoniškąją Graikiją“ . . . kaip jų pačių genijaus idealiausią išraišką tolimoje senovėje.“

Jinai laikė induizmą vienintėliu gyvu arijų paveldu šiuolaikiniame pasaulyje ir buvo įsitikinusi, jog tik induizmas galima priešpastatyti judeo-krikščionybei. Italijos konsulo Kalkutoje žodžiais, ji tapo „arijiškosios pagonybės misioniere“.

Galiausiai apsigyvenusi Kalkutoje, Savitri Devi greitai ir gyvai įsitraukė į indų nacionalistinį judėjimą, kuris tuo metu vykdė plačią politinę kampaniją, nukreiptą prieš britų kolonializmą ir gynė induizmo tradicijas nuo visokių universalistinių ideologijų, kaip krikščionybė, islamas, ar liberalioji demokratija.

Jausdama, jog jau pakankamai neblogai pramokusi kalbą ir galinti kalbėti indų publikai, ji pasiūlė savo paslaugas, kaip anti-krikščioniška lektorė, Šrimat Svami Satijanandos Hindų Misijai, kuri buvo nacionalistinė organizacija su ryškiomis simpatijomis nacionalsocializmui. Greitai ji pradėjo keliauti po įvairių Indijos genčių ir bendruomenių kaimus, kurių seniūnai organizuodavo viešas diskusijas tarp jos ir vietinių krikščionių misijonierių. Nuodugniai susipažinusi su savo priešininkų galvosena ir metodais, ji sugebėdavo efektyviai sugriauti importuotosios religijos reputaciją kaimiečių sąmonėje ir tokiu būdu sutrukdyt ar panaikinti daugumos jų perėjimą krikščionybėn.

Šioje savo veikloje Savitri Devi sulaukė nemažai paskatinimo ir paramos iš daugelio išsilavinusių indų. Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai Indija kentė britų valdžios priespaudą, griežti indų nacionalistų veiklos apribojimai daugumą jų paskatino žiūrėti į Trečiajį Reichą, su jo arijų doktrina ir šventuoju svastikos simboliu, kaip į stiprią ir labai patrauklią alternatyvą. Kaip tai nebūtų keista, bet netgi ir į sovietų komunizmą indų nacionalistai tuo metu žiūrėjo gan palankiai. Tie, kas buvo linkę į religiją, netgi matė Hitlerį (ir taipogi net Staliną), kaip galimus išgelbėtojus ir pavertė juos tarsi lyg transcendentinės meilės tarnystės (bhakti) ir garbinimo objektais, pastatydami jų fotografijas šeimos šventyklose šalia dievybių, tokių kaip Višnus ir Šyva, atvaizdų. Savitri Devi patyrė kartu ir nuostabą ir džiaugsmą kada ji pirmą kartą pastebėjo nacionalsocialistinės Vokietijos fiurerio nuotraukas ant indų šeimų naminių altorių.

Kada ji paklausė Svamio Satijanandos, ar galėtų ji ir savo oficialiose paskaitose daryti nuorodas į Hitlerį ir jo knygą „Mein Kampf“, tai jis jai atsakė, kad daugeliui indų Hitleris atrodė dievo Višnaus įsikūnijimu. Tai yra dievo, kuris apsaugo pasaulį nuo sugriovimo ir pražūties ir kuris aplenkia laiką. Satijananda pakartojo tokį požiūrį į Hitlerį ir 1942 metais, dar pridėdamas, jog ir Indijoje reikėtų nacionalsocializmo.

Satijanandos užuominos apie Hitlerį kaip „dievo įsikūnijimą“ ir „pasaulio išgelbėtoją“ iš tikrųjų buvo visai įprastu dalyku tarp aukštesniųjų kastų indų. Savitri Devi ne kartą susidūrė su panašiomis, tai yra palankiomis Hitleriui ir nacionalsocializmui, pažiūromis tarp daugelio ne tik išsilavinusių brahmanų, bet netgi ir tarp beraščių šudrų.

Tai galima būtų paaiškinti labai populiaria Indijoje avatarų idėja, jog kiekvienas galingas žmogus turi lyg tam tikrą kosminę galią, kuri pasireiškia dievuose-karaliuose ir epinių poemų bei mitologijų didvyriuose. Tačiau Hitleris tuo metu tarp indų buvo ypač populiarus dar ir dėl to, kad pirmaisiais karo metais jis beveik sumušė Indijos priešus britus. Be to Hitleris skelbė arijų pranašumą, o daugelis indų būtent taip į save ir žiūrėjo.

1939 metais Savitri susipažino su bengalų brahmanu Šri Asit Krišna Mukherdžiu. Tai buvo intelektualas, reiškęs ryškias simpatijas Vokietijai, ir jis jai padarė labai stiprų įspūdį. Tuo metu jis buvo žurnalo „The New Mercury“ („Naujasis žinių skelbėjas“) redaktoriumi. Jinai ištekėjo už Mukherdžio 1940 metais indiškoje vestuvių ceremonijoje Kalkutoje.

Būdama Indijoje Savitri Devi parašė kelias knygas. Pirmiausia 1937 metais ji išleido knygą „Tvenkinys pilnas lotoso žiedų“ (L’Etang aux lotus), kurioje aprašė savo įspūdžius apie Indiją. Ši knyga suderina gyvus, vaizdingus kelionės aprašymus su filosofiniais apmąstymais apie Indijos kultūrą ir tradicijas.

Jos sekanti knyga „Perspėjimas indams“ (A Warning to the Hindus), parašyta 1939 metais, buvo tarsi jos indų nacionalizmo manifestas. Induizmas yra radikaliai pluralistinė ir labai tolerantiška religija ir tai dažnai lyg apakina indus, kad jie net nepastebi pavojų, gręsiančių iš netolerantiškųjų biblinių religijų, o taip pat pasaulietiškų jų atšakų, tokių kaip, pavyzdžiui, liberalioji demokratija. Savo knygoje Savitri siekia pabudinti indus ir perspėti apie šį pavojų, o taip pat pademonstruoti būtinumą išvystyt suvienytą indų tautinę sąmonę, kuri apimtų visą visuomenę, bet taip pat gerbtų ir saugotų nesuskaitomą daugybę Indijos visuomeninių ir kastinių individualumų bei originalumų. Savitri taip pat manė, kad toks indų tautinis sąmoningumas buvo tiesiog būtina sąlyga pasiekti Indijos nepriklausomybei. „Perspėjimas indams“ buvo išversta į šešias Indijos kalbas ir yra iki šiol tebespausdinama.

Trečia jos knyga, kuri vadinasi „Neinduistai indai ir indų vienybė“ (The Non-Hindu Indians and Indian Unity), išleista 1940 metais, liečia neinduistinių mažumų integravimo Indijoje į vieningą naciją klausimą. Savitri sako, jog tai tiesiog būtina ir kovoje dėl indų nepriklausomybės ir paskui jau nepriklausomoje Indijoje. Ji prašo, kad indai musulmonai, indai krikščionys, ir visi kiti neinduistai pripažintų, jog jie visų pirmiausia yra būtent indai, būtent indų kultūros produktai, netgi jeigu jie ir neišpažįsta induizmo.

Gyvendama Indijoje Savitri taip pat susidomėjo savo bendratikiu saulės garbintoju, senovės Egipto „eretiku faraonu“ Echnatonu, gyvenusiu XIV amžiuje pr.m.e., kuris, be abejonės, buvo viena iš įdomiausių ir mislingiausių asmenybių istorijoje. Echnatonas siekė pakeisti Egipto politeizmą į monoteistinę religiją, kuri garbintų Gyvybės Jėgą, pavaizduotą kaip saulės diskas, berte beriantis savo atstatančius gyvybinę jėgą spindulius. Nors Echnatono monoteizmas buvo toks pat netolerantiškas, kaip ir biblinis monoteizmas, kurio Savitri nekentė, tačiau ją žavėjo Echnatono gyvenimas ir charakteris, o jo religija ją traukė tik dėl savo filosofinių, dvasinių ir estetinių priežasčių. Iš tikrųjų ji tikėjo, kad Echnatono religija filosofiškai buvo beveik visiškai tokia pat kaip ir pirmapradė arijų Gyvenimo ir Šviesos religija ir ji net iškelė prielaidą, kad Echnatono reformoms didelę įtaką turėjo mitaniai, Mesopotamijoje gyvenusi arijų tauta. Pats Echnatonas, per jo močiutę iš tėvo pusės Mutemviją ir gal būt net ir per senelį iš motinos pusės Jują, buvo pats dalinai mitanių kilmės. Egipto faraonų rūmuose buvo ir daugiau mitanių.

Pirma knyga, kurią Savitri parašė apie Echnatoną, tai buvo nedidelė brošiūra, pavadinta „Echnatono amžinoji žinia kaip 3300 metų amžiaus mokslinė religija“ (Akhnaton’s Eternal Message: A Scientific Religion 3,300 Years Old), išleista 1940 metais. Po šitos knygos išėjo romanas vaikams „Saulės džiaugsmas arba nuostabus Egipto karaliaus Echnatono gyvenimas“ (Joy of the Sun: The Beautiful Life of Akhnaton, King of Egypt, Told to Young People). Ji illustruota pačios Savitri piešiniais, kurie nors ir yra gan primityvoki ir tarsi vaikiški, tačiau tinkami būtent šiai knygai.

Savitri pagrindinis veikalas apie Echnatoną tai „Dievo sūnus arba Egipto karaliaus Echnatono gyvenimas ir filosofija“ (A Son of God: The Life and Philosophy of Akhnaton, King of Egypt), išleista 1946 metais. Ją pirmiausia išleido Teosofinė draugija, o po to buvo pakartotinai išleista Rožės kryžiaus ordino, kiek pakeistu pavadinimu „Saulės sūnus arba Egipto karaliaus Echnatono gyvenimas ir filosofija“. Netgi po šešiasdešimt metų „Saulės sūnus“ tebėra viena geriausių knygų apie Echnatoną. Ji puikiai parašyta, su labai konkrečiom ir spalvingom detalėm. Knyga yra labai tiksliai, rūpestingai ištyrinėta, naudojant medžiagą iš visos tuo metu buvusios literatūros. Bet svarbiausia, kad ji yra labai filosofinė. Kad sukurt išsamiausią, visapusiškiausią, plačiausią ir įtikinamą Echnatono pasaulėžiūros rekonstrukciją, Savitri Devi remiasi paties Echanatono Himnais Saulei ir kitais kūriniais, ikonografija, susijusia su jo kultu, bei įvairiais to amžiaus išlikusiais dokumentais, kaip kad Amarnos laiškai.

1948 metais Savitri taip pat išleido pjesę „Echnatonas“ (Akhnaton: A Play), kur pavaizduota Echnatono kulto sunaikinimas ir jo pasekėjų persekiojomas po jo mirties. Tai paviršutiniškai užmaskuota alegorija to, kas vyko tuo metu priešų okupuotoje Vokietijoje.

Vokietijos pralaimėjimas Antrąjame pasauliname kare buvo Savitri didžiuliu smūgiu, sugriaunančiu viltis, svajones, planus. Ji jautėsi tiesiog suniokota. Todėl 1945 metų birželio mėnesį, būdama Indijoje kažkur vandenyno pakrantėje netoli Varkalos, ji nusprendė nusižudyti pasiskandinant. Bet kai vanduo pasiekė jos pečius, staiga Gyvybės Jėga atsibudo ir suspurdėjo joje. Ir tada į jos galvą, tarsi žaibas trenkė, lyg įsakymas iš aukštybių: Tu privalai gyvent! Gyvenk, kad taptum tiesos liūdininke. Gyvenk, kad išvystum keršto dieną, kada 1945-jų metų nugalėtojai pagaliau bus nusviesti Istorijos duobėn. Gyvenk, kad galėtum tada pareikšt: „O juk taip aš ir sakiau jums!“ Kaip Savitri vėliau, 1965 metais, rašė laiške Džordžui Viljamui Rokvelui: „Aš išbridau iš jūros dėl to ir tiktai dėl to, kad gal ateityje dar galėčiau pasimėgaut jų pralaimėjimu, ir nuo to momento pradėjau gyvent vien tik iš neapykantos priešams“.

Nuo to momento Savitri gyvenimas tapo asketišku ir klajoklišku. Jos du patys pagrindiniai užsiėmimai buvo nenuilstama veikla nacionalsocializmo vardan ir taip pat visokių benamių bei skriaudžiamų gyvūnėlių globa.

Nors Savitri Devi jautė didžiulę pagarbą nacionalsocialistinei Vokietijai ir netgi laikė ir vadino ją visos arijų rasės Šventąja Žeme, ji pati niekada iš tikrųjų taip ir nepamatė Vokietijos jos šlovingomis dienomis. Ji pirmą kartą išvydo nacionalsocializmo gimtinę tiktai 1948 metais, kai Vokietija jau buvo karo nuniokota ir visa griuvėsiuose. „Matyt dievai taip buvo iš anksto nustatę, paskyrę, kad aš pamatyčiau tik šituos griuvėsius. Tokia karti likimo ironija,“ ji vėliau parašė vienoje savo knygų.

Jos pagrindiniu gyvenimo tikslu tada buvo, kaip ji aiškino, tapti vokiečių vilties pranaše. Todėl 1948 ir 1949 metais, pačiame taip vadinamos „denacifikacijos“ įkarštyje, jinai atliko keletą slaptų propagandinių misijų parblokštoje ir išsekintoje Vokietijoje, kuri vis dar tebebuvo labai nuniokota, neatsigavus po masiško bado ir priešų bombardavimų teroro. Savitri dalino vokiečiams į rankas proklamacijas ir klijavo ant sienų atsišaukimus, raginančius nepasiduoti brutaliąjai okupacijai.

Nepažinodama jokių patikimų spaustuvininkų, ji pati pagamino, ranka parašė (tas darbas užtruko dvi naktis) šimtus atsišaukimų su svastika ir štai šitokiu tekstu:

„Vokietijos žmonės, šiuo neapsakomai rūsčiu ir pilnu kančių metu nepasiduokit, laikykitės tvirtai, būkit ištikimi mūsų šlovingąjam, didingam nacionalsocialistiniam tikėjimui. Priešinkitės! Meskit iššūkį toms jėgoms, kas siekia denacifikuoti vokiečių tautą ir visą pasaulį. Neklausykit, ignoruokit juos. Niekas negali sunaikinti to, kas pastatyta ant tiesos. Mes esame grynas auksas, kuris gali išlaikyti visus išbandymus ir būt patikrintas krosnyje. Niekas negali mūsų sunaikinti. Vieną dieną mes vėl sukilsim ir nugalėsim, triumfuosim, švęsim pergalę. Tikėkite ir laukite! Heil Hitler!“

Keliaudama kartu su indų šokių trupe, kurioje ji dirbo rūbininke, pati apsirengusi indišku sariu ir pasipuošus svastikos formos auskarais, Savitri mėtė šituos lapelius iš traukinio, važiuojant per nuniokotą Voketiją. Atsišaukimai būdavo suvynioti kartu su mažom dovanėlem, kaip kad kava, cukrus, ar sviestas.

Ši kelionė traukiniu per visą Vokietiją užtruko penkioliką valandų ir jai tai buvo tarsi iniciacija. Savitri Devi tas atsišaukimų platinimas Vokietijoje įgavo tiesiog vos ne kaip kosmiškų proporcijų reikšmę ir kaip ji vėliau pati sakė, jie buvo tarsi „dievų parašyti ir išplatinti, naudojant mane tik kaip tarpininkę“. Kada pervažiavus visą Vokietiją, traukinys kirto Belgijos sieną, Savitri uždainavo indišką religinį himną dievui Šyvai — Kūrėjui ir Naikintojui.

Vėliau tais pačiais metais ji pakartojo šią operaciją jau daug didesniu ir platesniu mąstu. Šįkart Savitri Devi pagaliau Londone profesionaliai išspausdino 6000 tų lapelių. Tada ji vėl sugrįžo į Vokietiją.

Savitri galiausiai buvo okupacinės „valdžios“ sulaikyta 1949 metų vasario mėnesį. Iki to laiko per penkis savo pogrindinės veiklos mėnesius ji suspėjo sėkmingai išplatinti Vokietijos miestuose net 11500 proklamacijų, agitacinių lapelių ir atsišaukimų.

Ji buvo apkaltinta įstatymo, kuris draudė nacionalsocialistinių idėjų rėmimą ir skleidimą okupuotoje Vokietijoje, pažeidimu. Didžiausia galima bausmė buvo mirties nuosprendis. Artėjant teismui, ji ruošė save galimai mirčiai. Pokalbyje su savo advokatu, ji štai kaip išreiškė savo pasirengimą kankinio mirčiai:

„Tai būtų džiaugsmas pajust ant savo veido paskutinį saulėtekį, džiaugsmas pasiruošimo savo gyvenimo didžiausiam veiksmui, paties veiksmo džiaugsmas. . . . Apsirengusi savo geriausiu sariu, tuo pačiu auksinės ir raudonos spalvų sariu, kaip per savo vestuves didingais 1940 metais (aš tikiuos, jie neatmes tokio mano pageidavimo), aš nueičiau į egzekucijos vietą dainuodama Horsto Veselio dainą. Aš, Savitri Devi, ryčiausios ir piečiausios arijų pasaulio dalies ambasadorė, o taip pat šiaurės ir pietų Europos dukra. Tiesdama savo dešinę ranką, tvirtą ir baltą saulės šviesoje, aš numirčiau laiminga, su meilės ir džiaugsmo šūksniu paskutinį kartą. Kaip pasipriešinimą visoms antinacistinėms jėgoms, sušukčiau tuos šventus žodžius, kurie apibudina mano viso gyvenimo tikėjimą ir ištikimybę, „Heil Hitler“! Aš negalėčiau net įsivaizduoti sau gražesnės pabaigos“.

Pagaliau atėjus teismo dienai, Savitri Devi davė priesaiką Šventam Saulės Ratui ir greitai teismo salę pavertė į auditoriją savo ilgai ir aistringai prakalbai apie amžinąją nacionalsocializmo vertę ir reikšmę. Jos atviras, nuoširdus arijiškos pasaulėžiūros gynimas ir propagavimas tik patvirtino teisėjams ir prokurorams jos reputaciją. Nuosprendis buvo trys metai kalėjimo arba ištrėmimas į Indiją. Kaip ir buvo galima tikėtis, jinai pasirinko kalėjimą, kad galėtų pratęst savo misiją ir pasilikti priešų nelaisvėje tarp savo kančios draugų. Ji tikėjo, jog tai yra jos pareiga ir lemtis.

Norėdama išreikšt savo atvirą nepaklusnumą, ignoravimą ir panieką priešams, ji rašinėjo „Heil Hitler!“ ant kalėjimo sienų, ir jos knyga, pasakojanti apie įspūdžius kalėjime, yra taip ir pavadinta „Nepaklusnumas“ (Defiance). Ta knyga išėjo 1950 metais. Kai paskui dalis jos buvo išspausdinta 1968 metais daktaro Viljamo Pyrso redaguotame žurnale „Nacionalsocialistinis pasaulis“, tai Savitri pavyzdys įkvepė jau naują nacionalsocialistų kartą.

Jos kita knyga „Auksas krosnyje“ (Gold in the Furnace), kurią ji dalinai parašė kalėjimo kameroje Vokietijoje, pasirodė 1952 metais. Tai yra tamsi ir galinga Savitri įspūdžių ir pergyvenimų, jos patirties priešų okupuotoje Vokietijoje ataskaita ir įvertinimas.

Trečiojo Reicho sunaikinimą Savitri Devi nelaikė nacionalsocializmo pabaiga, bet greičiau kaip išgryninimu, išvalymu, kaip lyg kad ugnis atskirtų auksą nuo netauriojo metalo. Tai jos nuomone buvo įžanga naujai pradžiai. Tad „Auksas krosnyje“, ta frazė panaudota jos pirmame atsišaukime, charakterizuojanti vokiečių ištvermingumą, net per jų sunkiausius pralaimėjimo ir pavergimo išbandymus, tapo taip pat leitmotyvu ir pavadinimu jos knygos, kurioje ji pagerbė nugalėtus vokiečius dėl jų pastovaus ir tvirto lojalumo nacionalsocializmo idealams. (Ši knyga buvo neseniai naujai išleista Savitri Devi 100-jam gimtadieniui paminėti.)

Savitri vėl sugrįžo į Vokietiją 1953 metais. Tai buvo tarsi kelionė po, kaip ji sakė, nacionalsocializmo ir vokiškos pagonybės šventąsias vietas. Ji aplankė vietas ypatingai svarbias Adolfo Hitlerio gyvenime (įskaitant jo gimtinę) ir nacionalsocializmo judėjime. Taip pat aplankė kai kuriuos vokiečių nacionalistinius ir pagoniškuosius paminklus.

Į šią kelionę ji leidosi, ignoruodama okupacinės „valdžios“ potvarkį dėl jos išvarymo ir uždraudimo lankytis Vokietijoje. Kelis kartus, kada ją sustabdė muitininkai ir bagaže surado didelį kiekį jos knygų „Auksas krosnyje“ ir „Nepaklusnumas“, Savitri vos vos išvengė naujo arešto.

Paskutiniame etape šita jos kelionė įgavo platesnę mitišką ir pagonišką būtent Arijų Šventosios Žemės koncepciją. Savitri aplankė Hermano Išvaduotojo monumentą Teutoburgo miške ir priešistorinę saulės šventyklą bei Eksternsteino uolas, tradiciškai tapatintas su senovine vokiečių pagonybės šventaviete.

Aukščiausiu, kulminaciniu jos visos kelionės momentu buvo kai ji atsistojo tarp šimto pėdų aukščio akmenų eilės, kurie sudarė Eksternsteiną, pagrindinio germaniško saulės kulto šventovę, „saulės akmenis“, kur Hitlerio laikais vėl buvo švenčiamos solsticijos ir kur vykdavo iškilmingos priėmimo į Hitlerio jaunimo organizaciją ceremonijos. Tai buvo paminklas tikrai puikesnis, nuostabesnis, didingesnis už bet kokį kitą saulės paminklą, jos matytus Graikijoje, Egipte ir Indijoje.

Centriniam kambary, atsistojusi taip, kad matytų tekančią saulę, Savitri stovėjo viena, saliutuojančiai ištiesus ranką į saulės pusę. Kai saulė pagaliau pasirodė, ji sukalbėjo maldą abstrakčiam kosminiam dievui, kurio šiuolaikinis avataras, kaip ji tikėjo, buvo Hitleris:

„Nematomų jėgų viešpatie, kurio aš nežinau ir negaliu suvokti, bet kurio didybę aš garbinu amžinoje gamtos tvarkoje ir savo bendražygių gyvenimų herojiškame grožyje. Jie yra Tavo manifestacijos. Padėk mums, nacionalsocialistams, išlaikyti Tavo tiesą savo širdyse ir vieną dieną sukurti, įgyvendinti mūsų Fiurerio tikrąją Naująją Tvarką, kuri būtų žemišku negailestingos kosminės darnos atspindžiu!“

Paskui, būdama aukštai Saulės Kambary, tarsi kreipdamasi į vedines dievybes, ji sušuko senovinius sanskrito žodžius: „Aūm Šyvajam! Aūm Rudrajam!“ Po to dar sušuko ir „Heil Hitler!“. Jai lankantis Eksternsteine, dangus buvo debesuotas ir lijo lietus, bet Savitri žinojo, kad saulė visgi pakilo. Jos pačios dvasia irgi staiga pakilo, nuotaika pasitaisė ir ji jau tarsi galėjo matyti svastikos vėliavą, plėvesuojančią vėl virš saulės akmenų. Po maldų ji pašventino savo jau išleistas knygas bei naujos knygos „Žaibas ir saulė“ rankraštį.

Šios kelionės išdava taip pat buvo knyga, kurią ji parašė sekančiais metais ir pavadino „Kelionė į šventąsias vietas“ (Pilgrimage). Tačiau ta knyga buvo išleista tik 1958 metais.

Svarbiausias Savitri Devi kūrinys yra jos knyga „Žaibas ir saulė“, kuri buvo išleista taip pat 1958 metais. Šioje knygoje ji sintezavo nacionalsocializmą ir arijų laiko ir istorijos cikliškumo teoriją bei iškėlė stulbinančią idėją, kad galbūt Adolfas Hitleris buvo vieno svarbiausių indų dievo, kosminės tvarkos palaikytojo Višnaus avataru Kalkiu, ar bent jo šaukliu. Knyga buvo pradėta rašyt Škotijoje 1948 metais, rašoma su intervalais Vokietijoje, ir užbaigta 1956 metais.

Sutinkamai su arijiška laiko teorija, istorija vystosi tarsi ciklais, pradedant Krta, aukso arba tiesos amžiumi. Paskui nuo to lyg aukščiausio taško jau viskas tik smunka, blogėja iki kol išvis pasiekia nadyrą, tai yra žemiausią lygį. Tai ketvirtasis amžius, kuris vadinasi tamsos amžiumi arba Kali-juga ir kuriame viešpatauja vien blogis ir melas. Tame amžiuje mes dabar ir gyvename. Tačiau šitam taške ardančiosios jėgos ilgainiui irgi išsikvepia, sunyksta, tarsi paveiktos savo pačių korupcijos, ir tada turi prasidėt vėl nauja aukso era. Cikliškumas yra būdingas indų pasaulėžiūros bruožas. Viskas atsiranda, egzistuoja (palaikymu rūpinasi Višnus), miršta, vėl atgimsta.

Anot šitos teorijos, dabartinė Kali-juga pasibaigs ir naujasis aukso amžius atsivers kada atsiras dešimtasis Višnaus avataras Kalkis, kuris turi būti keršytojas ir tad visada vaizduojamas kaip karžygis ant balto žirgo. Kada Hitlerio žvaigždė kilo, tai Savitri Devi ir taipogi daugelis indų galvojo, jog jis ir buvo būtent Kalkiu. Tačiau kada Hitleris buvo nugalėtas, tai ji padarė išvadą, jog Hitleris buvo pats ne dešimtasis Višnaus avataras, o gal greičiau tik avataro šauklys ir kad Kalkis ateis ateityje.

Knygoje „Žaibas ir saulė“ Savitri Devi išskiria tris žmonių rūšis, priklausomai nuo jų santykio su smunkančia istorijos trajektorija. Tai žmonės esantys laike, žmonės aukščiau laiko ir žmonės aplenkią laiką. Žmonės laike tai tie, kas juda kartu su žemyn tekančia laiko srove ir patys prisideda prie jos griaunančiųjų, ardančiųjų tendencijų. Žmonės virš laiko bando visgi pakilti aukščiau tos smunkančios trajektorijos ir atskirt, izoliuoti save nuo pasaulio nešvarumų ir bjaurumo. Gi žmonės, aplenkę laiką arba esantys prieš laiką, tai yra tie, kas kovoja prieš išsigimimą ir siekia atstatyti, sugrąžinti aukso amžių. Jų toks uždavinys, žinoma, yra neįvykdomas. Niekas negali pasukt istorijos laikrodžio atgal. Tačiau žmonės aplenkę laiką yra iš prigimties kovotojai. Tai, kaip Julijus Evola mėgdavo vadinti, „anima stante e non cadente“ — stovinti ir negriūvanti dvasia. Priešintis nuosmukiui, sunykimui yra jų tiesiog pareiga ir likimas. Tai neturi reikšmės, kad jie negali pasiekt greitos pergalės. Vistiek, net jeigu ir negali pasukt laikrodžio atgal, tai bent gali pagreitint jį, tai yra pagreitint tamsiojo amžiaus sugriuvimo procesą ir padėt ateit naujam aukso amžiui.

Didžioji knygos „Žaibas ir saulė“ dalis yra paskirta vaizdingam paaiškinimui būtent apie šias tris žmonių rūšis, panaudojant kaip pavyzdžius tris mini-biografijas: Čingischanas yra geriausias žmogaus laike pavyzdys, Ekhnatonas — žmogaus virš laiko, o Adolfas Hitleris — žmogaus aplenkusio laiką.

Viena iš daugelio priežasčių kodėl „Žaibas ir saulė“ yra tikrai ypatinga knyga, tai kad ji tuo pačiu metu ir absoliučiai neįtikima ir kartu absoliučiai prikaustanti dėmesį, pajungianti skaitytoją. Tikriausia, nė vienas, kas ją skaitė, nepriėmė visko joje pažodžiui. Savitri Devi pati, tikriausia, nepriėmė visko pažodžiui. Tačiau jos vizija turi ypatingą poetišką grožį ir aiškinamąją jėgą.

Šeštajame, septintajame ir aštuntajame XX amžiaus dešimtmečiais Savitri Devi ne tik intensyviai rašė, bet taip pat labai daug keliavo ir aktyviai dalyvavo Europos nacionalsocialistų judėjimo atgimime. Ji artimai pažinojo tokius legendinius žmones, kaip Hans-Ulrich Rudel, Otto Skorzeny, Léon Degrelle, Johannes von Leers, John Tyndall, susirašinėjo su Amerikos nacionalsocialistų lyderiu George Lincoln Rockwell. Jai teko dažnai keisti gyvenamą vietą ir gyveno ji pakaitomis tai Indijoje, tai Prancūzijoje, kur pagrindinai dirbdavo mokytoja. Buvo pastoviai persekiojama visokių taip vadinamų „antifašistinių organizacijų“, kaip kad, pavyzdžiui, LICA (Ligue internationale Contre l'Antisémitisme), kuri Prancūzijoje ir apskritai Europoje yra daugmaž tas pats, kaip liūdnai pagarsėjusi ADL (Anti-Defamation League) yra Amerikoje. Dėl tų priežasčių ji dažnai netekdavo darbo ir netgi kelis kartus jai buvo uždrausta įvažiuot į Angliją bei kai kurias kitas Europos valstybes. Todėl aštuntajame dešimtmetyje, pablogėjus sveikatai, ji daugiausia gyveno Indijoje, kur jos niekas bent jau nepersekiojo dėl politinių įsitikinimų.

Savitri Devi taip pat buvo aistringa kovotoja dėl gyvūnų gerovės ir visaapimančios ekologijos. Ji apibendrino savo požiūrį į šiuos dalykus knygoje „Žmogaus apkaltinimas“ (Impeachment of Man). Bet koks ekologija susirūpinęs žmogus, skaitantis tą knygą šiandien, iškart pastebėtų ir, be abejonės, pritartų jos emocionaliam gyvūnų ir atogražų miškų gynimui, jos nuogąstavimui dėl dirvožemių erozijos, dėl gyventojų pertekliaus ir apskritai pasaulinio degradavimo. Knygos pradžioje yra Jozefo Gebalso citata apie Hitlerio požiūrį į vegetarizmą ir taip pat Alfredo Rozenbergo citata iš jo pasisakymo Niurnbergo teismo metu, jog reikia „mylėt Dievą visuose gyvuose organizmuose: gyvūnuose ir augaluose“.

1970 metais, dar gerokai prieš tokių organizacijų, kaip PETA ir Gyvūnų išlaisvinimo frontas, atsiradimą, būdama jau senyvo amžiaus, Savitri Devi su savo indu tarnu pažeidė įstatymus, išvaduodama kates ir šunis, pasmerktus medicininiams eksperimentams Indijos Medicinos mokslų institute Delyje.

Kita Savitri knygą apie gyvūnus tai „Ilgaūsis ir dvikojė deivė, arba tikra istorija apie 'ypatingai nemalonią nacistę' ir pusę tuzino kačių“ (Long-Whiskers and the Two-Legged Goddess, or The True Story of a „Most Objectionable Nazi“ and... Half-a-dozen Cats). Tai beletristinė autobiografija, vaizduojanti jos santykius su savo mylimiausiom katėm. Tai bene geriausiai parašyta ir taip pat labiausiai ekscentriška iš visų Savitri knygų.

Kitos knygos (ne apie gyvūnų globą) yra „Arijų moters prisiminimai ir apmąstymai“ (Souvenirs et réflexions d’une Aryenne), jos išsamiausias savo filosofijos pristatymas, bei „Ir laikas bėga: Savitri Devi interviu“ (And Time Rolls On: The Savitri Devi Interviews), atredaguoti dešimties valandų interviu nuorašai, kuriuos ji davė Delyje 1978 metais. Tai yra idealus Savitris gyvenimo ir mąstymo pristatymas.

Savitri Devi staiga mirė 1982 metų spalio 22 dieną, būdama 77 metų amžiaus. Tai atsitiko Anglijoje, kur ji buvo trumpam sustojusi prieš išvykstant į paskaitų turą Amerikoje.

Ji buvo Moteris aplenkusi Laiką, kuri neras garbės šiame Tamsos amžiuje, bet tik ateisiančiame Auksiniame amžiuje.